Prieš 90 metų vadovėlius spausdino Marijampolės „Dirva“

Aleksandras Jakubonis / „Savaitė“

Šiemet sukako 90 metų, kai pradėjo veiklą knygų leidimo bendrovė „Dirva“, viena žymesnių Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, besi­varžiusi su tokiomis įmonėmis kaip Spaudos fondas ar „Sakalas“. Bendrovę steigti sugalvojo du knygų mylėtojai – Adomas Dundzila ir Bronius Sirutis, 1918 metais grįžę iš Rusijos, kalbėdamiesi Šv. Mikalo­jaus bažnyčios šventoriuje Vilniuje.

Adomas Dundzila (1882–1951) gimė Kalvarijos valsčiuje, Pranciška­vo dvare, beraščio dvaro ūkvedžio šeimoje. Skaityti išmoko iš drau­džiamų lietuviškų knygų – jų namuose lankydavosi knygnešiai. Atgavus lietuvišką spaudą, A. Dundzila tapo uoliu lietuviškų knygų ir laikraščių skaitytoju. Nenuostabu, kad netrukus jis tapo V. Penčylos knygyno pardavėju Marijampolėje. Tuo metu sukūrė ir 1912 metais Seinuose išlei­do elementorių „Dieve, padėk!“, kuris turėjo paklausą. 1913 metais A. Dundzila įsteigė nuosa­vą knygyną Vilkaviškyje. Ten jis sukūrė šeimą ir susipažino su Lankeliškiuose mokytojavusiu B. Siručiu.

Bronius Sirutis (1886–1945) kilęs iš Liudvinavo valsčiaus Pradabolės kaimo. Tėvų šeimoje augo 8 vaikai, net penki jų tapo pedagogais. Bronius mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, drauge su kitais dviem seminaristais pašalintas iš jos už reikalavimą, kad seminarijoje būtų mokoma lietuviškai. Vis dėlto per kyšius pavyko gauti teisę laikyti mokytojo egzaminus. Juos išlaikė, bet negavo mokytojo tarnybos, kurį laiką dirbo lietuviškuose kooperatyvuose, kol 1913 m. paskir­tas mokytoju į Lankeliškių bažnytkaimį netoli Vilkaviškio.

Karas sužlugdė A. Dundzilos knygyną Vilkaviškyje. Artėjant frontui Dundzilų ir Siručių šeimos pa­sitraukė į Vilnių ir tolyn į Rusiją. 1918 metais grįžę Lietuvon, abu nutarė steigti knygų leidimo bendrovę. Išvyko Marijampolėn. Kreipėsi į vietinį vokietį viršininką leidimo atidaryti lietuvišką knygyną, bet tegavo leidimą steigti galanterijos ir rašymo reikmenų krautuvę. (Įdomi buvo tuo­mečio Marijampolės „komendanto“ pavardė – Miunchauzenas). Netrukus vokiečių okupacinė ka­riuomenė ėmė kraustytis iš Lietuvos. Marijampolėje atsirado lietuviška kariuomenė, ir A. Dundzi­la su B. Siručiu atidarė knygyną. Deja, nebuvo lietuviškų knygų. 1919 metų vasarą jie įsigijo pri­mityvią rankomis sukamą spausdinimo mašiną. Teko samdyti stiprius vyrus, kurie pamainomis suko tą mašiną, kol bendrovės savininkai įsigijo modernesnę. Daug vargo buvo, kol pavyko įsi­gyti lietuvišką šriftą (raidžių).

Spaustuvių tuo metu Lietuvoje buvo labai mažai, todėl Švietimo ministerija kreipėsi į „Dirvos“ spaustuvę Marijampolėje ir čia buvo išspausdintas pirmasis „Švietimo darbo“ numeris. Spaustu­vė įsitaisė suremontuotame ir išnuomotame name P. Kriaučiūno gatvėje. 1919 metų spalio mė­nesį „Dirvos“ bendrovė išleido pirmąjį savo leidinį – A. Aleksandravičiaus vadovėlį „Braižinėliai ir piešinėliai“. 1921 metais bendrovė išsinuomojo patalpas Kaune, Laisvės alėjoje (kur dabar Gamtos muziejus), ir įsteigė ten savo knygyną. „Dirvos“ leidiniai buvo žymimi „Kaunas – Mari­jampolė“. 1939 metais, atgavus Vilnių, ir jame buvo įsteigtas knygynas.

Marijampolėje „Dirvos“ knygynas įsikūrė J. Basanavičiaus aikštės 14-ajame name. Tuo metu Ma­rijampolėje knygynų buvo kur kas daugiau nei dabar. Žymesni jų: Vargdienių seselių vienuolių, „Šešupės“, Spaudos fondo, J. Dapkūno ir kiti. Konkurencija buvo didelė. Todėl „Dirvos“ bendro­vė papildomai vertėsi pianinų ir kitokių muzikos instrumentų prekyba.

Nuo 1919 iki 1940 metų (iki nusavinimo) „Dirvos“ bendrovė išleido 544 knygas. Be jų, leido žur­nalą „Sėjos baras“, laikraštį „Suvalkų kraštas“. Šiek tiek duomenų apie bendrovės istoriją pa­teikė A. Dundzila knygoje „Lietuvos dirvonai“ (1935) ir jubiliejinis bendrovės leidinys „Dirva. De­šimt sėjos barų. 1918–1919–1929“. Pelningiausia buvo leisti vadovėlius: vadovėliai pradžios mokykloms sudaro apie ketvirtadalį „Dirvos“ leidinių. Daugumą jų parengė J. Damijonaitis (1871–1926), M. Vasiliauskas (1877–1957), Marija ir Albinas Iešmantai ir kiti. Aukštesnėms kla­sėms ir aukštosioms mokykloms skirta M. Gustaičio „Stilistika“, prof. M. Račkausko „Romėnų se­nybės“, prof. V. Dubo (1887–1937) „Literatūros įvadas“, monografija „Chateaubriand“ („Šatob­rianas“), prof. K. Pakšto (1893–1960) „Afrikos regioninė geografija“ ir „Lietuvos ribų proble­ma“. Prof. K. Pakštas, matydamas baisius pavojus Lietuvos nepriklausomybei, sumanė ieškoti vietos „atsarginei“ Lietuvai, kurią galima sukurti sutelkus lietuvius emigrantus kokioje nors nuo­šalioje Afrikos ar Amerikos valstybėje. Prieš karą buvo nužiūrėjęs Angolą, Madagaskaro salą, po karo jo dėmesys nukrypo į Belizą, buvusį Britų Hondūrą Centrinėje Amerikoje – nedidelę ša­lį, gyvenamą keliolikos tūkstančių negrų ir indėnų, baisiai niokojamą uraganų.

Bendrovė skatino lietuvių rašytojus kurti Lietuvos istorijos temomis. Jonas Marcinkevičius (1900–1953), „Dirvos“ paragintas, sukūrė didelį romaną „Kražių skerdynės“, „Dirva“ išleido Že­maitės, J. Tumo-Vaižganto, Šatrijos Raganos raštus, taip pat ir Justo Pilyponio (1907–1947) kū­rinius, pradedant „Kelione aplink Lietuvą per 80 dienų“ (1928).

„Dirva“ daug nusipelnė leisdama knygeles vaikams. Minėtinos 40 P. Mašioto (1863–1940) kny­gelių, 9 originalios ir 31 išversta. Originalios „Sparnuočiai“, „Pašešupių knygnešiai“, „Kai kny­gas draudė“ ir kitos. Iš jo verstų knygų turbūt populiariausios islando Jono Svensono (1857–1944) autobiografinės knygos apie Nonį, Anglijoje gimusio, bet vėliau JAV įsikūrusio Hju Loftin­go (1886–1947) knygelių serija apie daktarą Dolitlį. Daugelį bendrovės išleistų knygų apipavi­dalino dailininkas Kazys Šimonis (1887–1978).

1940 metais gražiai plėtojamas leidybos darbas žlugo. Spaustuvė ir knygynai nusavinti, neiš­parduotos knygos sunaikintos. B. Sirutis 1940 metų liepos mėn. areštuotas, ištrūko iš Marijam­polės kalėjimo tik 1941 metų birželio mėn. prasidėjus karui. Jo žmona su dviem vaikais 1941 metais ištremta į Sibirą. Į Lietuvą grįžo tik 1958 metais. 1941 metų birželio 22 d. vokiečių bom­bonešiai pabėrė bombas į Marijampolės centrą. Buvo sugriauti ir sudegė pastatai, kuriuose bu­vo įsikūrę „Dirvos“ spaustuvė ir knygynas.

A. Dundzila ir B. Sirutis bandė atkurti bendrovę, bet iš nacių okupacinės valdžios gavo leidimą tik knygynui Kaune. Artėjant naujai sovietinei okupacijai Dundzilų šeima ir B. Sirutis su likusia šeimos dalimi pasitraukė į Vakarus. Jais pasekė daugelis buvusių „Dirvos“ bendradarbių: prof. M. Biržiška, prof. K. Pakštas, kun. P. Dambrauskas, marijampolietis literatas J. Sodaitis ir kiti. B. Sirutis mirė Vakarų Vokietijoje 1945 metais, o A. Dundzila – JAV 1951 metais.

Kai kurie bendradarbiai jau 1940–1941 metais pakliuvo į sovietinę mėsmalę. Rusų rašytojo S. Minclovo kūrybos vertėjas Antanas Tarvydas 1941 metų birželio 14 d. Šiaulių „Aušros“ muzieju­je raudonarmiečių ekskursijai aiškindamas apie muziejaus eksponatus nukrypo į Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės istorijos temas, įsiutino kai kuriuos klausytojus, čia pat muziejuje bu­vo areštuotas, išvežtas į Maskvą ir dingo be žinios. Sovietų lageryje žuvo rašytojas Vyt. Bičiū­nas (1893–1942), Lenos deltoje badu mirė prof. V. Vilkaitis (1892–1942). Seimo Pirmininkas ir „Fizikos“ vadovėlių autorius K. Šakenis (1881–1959) vos liko gyvas lageriuose ir tremtyje, leis­gyvis sugrįžo numirti Lietuvon. Knygelių vaikams autorių K. Bajerčių 1947 metais Alytuje nukan­kino enkavedistai. Tremtyje pabuvojo vertėjas J. Sužiedėlis su šeima, vertėja P. Sirutytė-Lastie­nė.

Kiti prisitaikė sovietinėje tikrovėje. Prof. J. Bendoriaus (1889–1954) harmonizuotų dainų rinki­nys „Beauštanti aušrelė“ 1940 metais buvo naikinamas, bet vėliau autorius už savo muzikinę kūrybą buvo apdovanotas Stalino premija. „Prisiklijavo“ prie bolševikų Liudas Gira. Neblogas lie­tuvių kalbos mokytojas J. Žiugžda (1893–1979) virto vienu aršiausių sovietinių veikėjų. Rašyto­jas Jonas Marcinkevičius bandė kai kuriuos kūrinius, parašytus dar nepriklausomoje Lietuvoje, sumaustyti ant sovietinio kurpalio. Vietoj padėkos susilaukė nemalonumų: perdirbtoje apysako­je neatsargiai paminėjo Buchariną, gal nežinodamas, kad šis sušaudytas J. Stalinui įsakius.

Nuotraukoje: Buvusi „Dirvos“ spaustuvė. Darbininkai laukia darbo pradžios. Kairėje – B. Sirutis.

Panašių straipsnių nėra.