Seinų lietuvių bažnytinio choro ilgametis dalyvis Juozas Grigutis papasakojo apie savo tėvelio Kūčias karo metais (kai du kartus nekaltai buvo nuteistas kalėti), apie gimtą Navasodės kaimą ir vargingą vaikystę.
Seinuose ilgus metus veikė pasaulietinis choras, kuriam vadovavo Kostas Sidaris, vėliau Vitas Kubilius, Asta Veverskytė, Jonas Pavilonis ir vėl Vitas Kubilius. Vadovė Asta Veverskytė paragino choristus giedoti ir giesmes. Parepetavę 1992 metų Velykų pirmą dieną užkopė prie vargonų ir gieda iki dabar. Jiems talkina vargonininkas Slavomiras Kardelis (Sławomir Kardel). Dalyvių sudėtis keičiasi. Kai kurie dalyvavusieji chore jau mirę. Dauguma dabartinių giesmininkų – vyresnio amžiaus žmonės. Raginama prisijungti prie choro jaunimą iš Seinų ir aplinkinių kaimų.
Juozas Grigutis pasakojęs, kad karo metu sunku buvo pelnyti duonos kąsnį. Jo tėvas jaunas nuėjo užkuriomis pas našlę Kupstienę. Jos vyras mirė prieš karą, palikdamas mažus našlaičius ir 19 ha žemės. Juozas ir jo jauniausia sesuo buvo mažiausi gausioje aštuonių žmonių šeimoje. Jei bėda, slėpdavosi po ilgu senos močiutės Kupstienės arba mamos sijonu.
Per Kūčias, kaip ir paprastą dieną, aštuoniese susėsdavo už didelio ilgo stalo. „Gale sėdėjo tėvelis. Jis žegnodavos, ir visi jam iš paskos kalbėdavom maldą. Jokių šnekų, nes tuoj galima gaut šaukštu kakton. Tai vakarienei iš Seinų parveždavo silkių „šmalcuvkių“ du kilogramus. Tai buvo geros – didelės ir riebios – sūdytos silkės, pamirkytos ir supjaustytos, su svogūnu. Valgytos su šutintom bulvėm. Vakarienei buvo paruošti taip pat prėskučiai su aguonom, kisielius iš pakelio ir būtinai kompotas iš džiovintų obuoliukų ir kriaušių.
Šventinis pyragas buvo su mielėm, apibertas aguonom, ir sausainiai. Šaltienos virė, tai vaikai apgrauždavom kojų kauliukus, juose išgręždavom skylutes ir susirišę siūlu barškinome. Tai vadinosi burzgulis. Įsukam tuos sukabintus kauliukus, laikydami už siūlo, ir paleidžiam. Tai sukdavosi atgal ir gražiai burzgė. Nuo to ir pavadinimas.
Per karą, kai užėjo vokiečiai, paėmė iš mano tėvuko į frontą abi kumeles. Tai jis, turėdamas gerą draugą Burokuose, sėkmingai persivedė kumelaitę iš Lietuvos per sieną. Bet kažkas pastebėjo ir įskundė. Už tai nuteisė pusei metų. O jis buvo aukštas vyras ir stiprus.
Kai išvežė, kaliniai Vokietijoj dirbo tvartuose. Tėtė Vokietijoje tada Kūčias praleido. Grįžęs pasakojo, kaip prieš jas privežė runkelių gyvuliams į tvartus, kad jau nereiktų per šventes. Vieną didelį paslėpęs po skvernu parsinešė, supjaustė ir apkepė ant krosnelės, vadintos koza. Apkepęs pats valgė ir davė kitiem kaliniam. Tai jiems tada buvo tokios Kūčios toli nuo namų.
Būdavo alkani. Jei gaudavo sriubos baltintos su keliom bulvėm ir kruopom, tai buvo labai gerai. Iš ten po pusės metų grįžo kaip šešėlis. Svėrė penkiasdešimt kilogramų. Sykiu kalėjo ir Jonas Aleksa iš Žvikelių. Anas dar ir mušt gaudavo, nes visai nepajėgdavo, kai reikėjo dideli akmenys vilkt ar kas sunkiau.
Į Seinų bažnyčią iš Navasodės eidavom dažnai pėsti. Susirenka jaunimas, pakeliui prisijungia Lumbių vaikai, jaunimas. Smagu buvo eit. Taikėsi ir rogiakelis, tai rogėm važiuota į rarotas. Ir purvyno pasitaikydavo per Kalėdas.
Kiaulę skersdavo tik prieš Kalėdas ir Velykas. Tai prisūdo mėsos lovyje. Bet karo metu mėsos neteko. Kaimynystėje, Lumbiuose, Krušalavičių sodyboje, kur buvo bunkeris, 1951-1952 m. laikėsi Burdino gauja. Ji naktį visą mėsą paėmė ir prigrasino su šautuvais, kad nevalia niekur skųstis.“
Ne vien iš Grigučių jie ėmė iš maisto, ką tik norėjo. Be prašymo grobė ir iš kitų. Juos susekusi milicija šešerius metus kalėti nuteisė namų šeimininką – Juozo tėtį ir kitus, kurie neva savo valia davė svogūnų, bulvių, duonos, mėsos. Kalėjimas sutrumpintas iki dvejų metų.
„Suvalkų kalėjime tardė, po mėnesio nuvežė į Grudziondzą kalėti, o paskui pervežė į Seradzą. Tik po dvejų metų jis parėjo namo.
Mano mama neįstengė sumokėti duoklių: mėsos, bulvių, javo, ir mokesčių, nes prastoje žemėje neužaugdavo. Tai ateidavo mokesčių rinkėjas ir paimdavo gyvulius, ir ką tik galėjo paimt, tai ėmė. Tėtė grįžo po dvejų metų iš kalėjimo Velykoms, tai nebuvo nei ko puodan dėt, nei grūdo sėt, nei bulvių. Gerai, kad šeima, broliai, sesės padėjo. Ėjo pas didesnius ūkininkus, sunkiai dirbo, o užmokestis ir maitinimas buvo menkas. Taip pamažu prasigyveno, bet neteko anksti sveikatos ir mirė būdamas šešiasdešimt dvejų metų.
Mama Marijona Vainaitė turėjo maldaknyges iš „Šaltinio“ spaustuvės. Giedojo ji gražiai per šermenis ir laidotuves. O iš tėtės pusės giedojo dėdė Vincas ir dėdė Antanas Griučiai. Seniau žmonės dauguma nemokėjo skaityt, bet užtenka, kad išgirsta giedant, ir jau prisijungia, ir giedodami tuoj išmoksta atmintinai.
Navasodė buvo lietuviškas kaimas su keturiolika sodybų, o dabar 9 gyventojų. Per karą į Lietuvą išvažiavo Grabliauskai (jų vieton atkelti po karo lenkai Kavaliauskai nuo Suvalkų), negrįžo ir išvykę Masaliai, Kuliešiai (buvo likus tik jų duktė, kuri tapo Stasio Petruškevičiaus žmona; Seinuose prie „Šaltinio“ spaustuvės buvo jų medinis gražus namas). Sugrįžo Kliūčinykų šeima – trys broliai ir keturios sesės, o Julė liko Lietuvoje.
Navasodėje buvo šimto penkiasdešimt margų Čepulių dvarelis su dideliais pastatais. Troba, kluonas, tvartas, svirnas – visi dideli. Tai reiškė, kad dideli ir ūkininkai. Jie išvažiavo į Lietuvą prigrasinti. Sugrįžo tik tėvai po karo. Rado apsigyvenusius lenkus. Teisėtų šeimininkų neįleista. Jie ištremti prie Ščecino. Kai po kiek laiko sugrįžo, grąžinta jiems 6 ha žemės su viduriu sodybos, be kluono, kuris išvežtas į Krasnavą ar Krasnapolį ir iš jo pastatytas svirnas bei troba. Įgyvendinant žemės reformą mažiems ūkininkams išdalinta visas likusias Čepulių žemes. Senukai turėjo tik arkliuką ir karvytę. Kai mirė Juozas Čepulis, kaimynai sunešė po vieną lentą ir padarė karstą. Jis palaidotas Seinų kapinėse apie 1948 metus.
Jo žmona kiek laiko pagyveno Navasodėje. Kai paseno, ją priglaudė giminės Judickai Eglinėje. Kai susirgo, gydėsi Suvalkų ligoninėj, kur ir mirė. Palaidota Suvalkuose.“
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
Šaltinis: http://punskas.pl/?p=11488
Daug apie Suvalkijos istoriją per religinę prizmę galima pasiskaityti trilogijoje “Sūduvos dvasininkai”, kurioje aprėpta 1000 kunigų darbo veikla tik Sūduvos teritorijoje!